AŠ VIS IEŠKAU ŽMOGAUS

...tokio, kuris girdi ir mato mane tokią, kokia aš esu. ...tokio, kuris neteisia mano pykčio, baimių, išsisukinėjimų. ...tokio, kuris nenusisuka, pamatęs didžiausius mano demonus. ...tokio, kuris jaučia, kada reikia paklausti, kada patylėti. ...tokio, kuris žino, kada reikia paskatinti, o kada pristabdyti. ...tokio, kuris tiki manimi ir myli, tiesiog taip. Aš ieškau tokio žmogaus savyje. Neradusi... Skaityti toliau →

DABAR TAI PASAKYČIAU

Kiek kartų per dieną pagalvojate: - Reikėjo jam šitaip atsakyti! - Kodėl aš būtent taip nepasakiau? - Blemba, gi galėjau nesutikti. - Dabar jiems tai kitaip atsakyčiau... Po kokio nors netikėto, įtempto, sudėtingesnio pokalbio, kai pasimetam, sutrinkam, išsigąstam, pasibaigus jam, prasideda panaši minčių lavina. Atrodo, būtų keista sugrįžti po kurio laiko ir išsakyti visas pavėluotai... Skaityti toliau →

ĮMANOMA PASITIKĖTI SAVIMI?

Žmonės dažnai sako: aš daryčiau tą ar aną, bet labai nepasitikiu savimi, todėl bijau, ar man pavyks. Bet žinot, įdomus reikalas gaunasi su tuo pasitikėjimu. Jis neatsiranda šiaip sau. Jis - kuriamas. Veikiant, darant žingsnius, mokantis, klystant, pažįstant vis daugiau aplinkybių ir save jose. Patys pagalvokite, kuo labiausiai pasitikite savo aplinkoje? Tuo, ką labiausiai pažįstate... Skaityti toliau →

KAI SPORTAS LAIMI

Sėdžiu kavinėje, laukiu savo “pykčio” deserto. Čia toks reikalas, kai labai ant ko nors įsiunti, viską trenki lauk, išvažiuoji pabūti su savimi ir tą pabūvimą pradedi nuo rimto deserto, nes cukraus kiekis greituoju būdu reabilituoja pirmą pasiūtimo bangą. O jo užkandus ir lengvai apsvaigus nuo išskyrusių laimės hormonų, jau galima ramiau pamąstyti, kaip čia atsipalaiduoti... Skaityti toliau →

KAI VIETOJ ARTIMOJO PASIRODO DRAKONIŠKAS TEISUOLIS

Vaikštinėjant viename sostinės parkų, teko išvysti tokią situaciją: Kompanija palengva mynė velomobilį, kai, staiga, į juos rėžėsi nuo pakalnės ant paspirtuko įsibėgėjusi kelių metų mergaitė. Velomobilio mynėjai išsigandę sustojo, o iš paskos atbėgusi mama stvėrė parkritusią ir raudančią mergaitę į glėbį. Laimei, matėsi, kad mažoji atsipirko tik nedideliu sutrenkimu ir, žinoma, dideliu išgasčiu, bet liūdniausia,... Skaityti toliau →

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑