KAIP AŠ ILSĖJAUSI

Nusprendė vieną kartą vienerių metų judraus (labai švelniai tariant) vaikučio mama vakare nueiti į vonią ir atsipalaiduoti. Jau matau užjaučiančią šypseną jūsų veide ir nė kiek dėl jos nepykstu, bet visi mes turime iliuzijų ir, kartais būna taip, kad pasiilgus šilumos ir ramybės, išsiskleidžiam šezlongą šalia veikiančio vulkano ir įsivaizduojame, kad deginamės saulės atokaitoje ir... Continue Reading →

TIK PALIK MANE ŠIANDIEN GYVĄ

Studijų laikais man, kaip ir daugeliui sostinės užkariautojų, tekdavo dažnai tranzuoti namo. Ne iš gero gyvenimo, ne iš gero..., nors kaip čia pažiūrėsi. Šalia stiklainių su raugintais agurkais, bulvių ir tušonkės (pardon mano leksiką, bet naudosiu autentišką), mama įdėdavo mėnesiui 100 litų ir, matyt, įsivaizduodavo, kad aš, grįžusi vakare į baraką, kaip atsakinga dukra, užsidedu... Continue Reading →

AŠ IR MANO STILIUS

Mes nebuvome artimai pažįstami. Manau, jis manęs ir akyse nebuvo matęs. Nužiūrinėdavau jį vaikštant su kitomis, slapčia gerėjausi jo žavingomis linijomis ir spalvomis ir giliai, tamsiame, nuo sriūbavimų apipelijusiame kampe, lyg jauną mergšę, laikiau užspaudusi svajonę, kad kada nors mes būsime drauge. Dėka mano nuostabios draugės, kuri, rodos, natūraliai buvo su juo pažįstama nuo vaikystės,... Continue Reading →

SVARBIAUSIA – SKAMBUČIŲ STATISTIKA

Kas mane pažįsta geriau, žino, kad savo laiku buvau reikli pardavimų vadovė, kuri kiekvieną penktadienį iš savo komandos reikalaudavo veiklos ataskaitų, taip beprasidedančio savaitgalio popietę paversdama apykaršte pirtele su kadaginių vantų šokiais. Prabėgus trejiems ramybės metams ir prie pardavimų prisiliesdama tik iš klientų barikadų pusės, turėjau vilties, kad mano reiklumas atlyžo, o aš tapau švelni... Continue Reading →

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑