KAI PAPRASTA YRA SUDĖTINGIAUSIA

Atrodo, taip paprasta prieiti prie žmogaus, praverti burną ir…

Pasakyti… man labai svarbu pajausti tavo meilę, rūpestį, globą.
Paprašyti… apkabink mane, pasakyk, kad myli, ar tiesiog pabūkime tylomis šalia.
Prisipažinti… pasiilgau pabuvimo su tavimi, noriu, kad ištartum, jog esu reikalingas tau žmogus.

Atrodo paprasta. Priėjai, pravėrei burną ir pasakei.

Bet kodėl tai sudėtingiausias pasaulyje dalykas? Kodėl mes vaikštom ratais, kvadratais?
Esam nelaimingi, kad negauname to, ko norime, bet ir neprašome?

Sėdim tylomis, tarsi giliai įsižeidę liūdno veido riteriai.
Arba priekaištaujame dėl įvairiausių nereikšmingų smulkmenų.
Arba ieškome to reikalingumo jausmo darbe, nuotykiuose.
Arba tiesiog svaiginamės, kad pamirštume šį sielos lūkestį.

Užtektų tiesiog prieiti, praverti burną ir…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: