KAI VIETOJ ARTIMOJO PASIRODO DRAKONIŠKAS TEISUOLIS

Vaikštinėjant viename sostinės parkų, teko išvysti tokią situaciją:

Kompanija palengva mynė velomobilį, kai, staiga, į juos rėžėsi nuo pakalnės ant paspirtuko įsibėgėjusi kelių metų mergaitė.

Velomobilio mynėjai išsigandę sustojo, o iš paskos atbėgusi mama stvėrė parkritusią ir raudančią mergaitę į glėbį.

Laimei, matėsi, kad mažoji atsipirko tik nedideliu sutrenkimu ir, žinoma, dideliu išgasčiu, bet liūdniausia, kad šalia graudaus vaiko verkimo buvo girdėti jos tėvų pykčiai:

Tėvas įsiutęs kaltino motiną, kad ši leido mergaitei neatsargiai įsibėgėti nuokalnėn ir jos laiku nesustabdė.

Motina, nervingai supdama (nors iš šono labiau atrodė, kad kratydama) neviltingai užiiminėjo saviplaka ir pasiteisinimais, kad kaltas jos sijonas, neleidęs greičiau bėgti ir išvengti nelaimės.

Tas jų barimasis ir aiškinimasis girdėjosi tol, kol ėjome pro šalį.

……….

Žinoma, didžiulis išgąstis dėl savo vaiko gali mums priversti elgtis neprognozuojamai.

Bet kodėl, vietoj to, kad imtumėmės veiksmų situacijai išspręsti ar palengvinti, vietoj to, kad stengtumėmės nusiraminti ir nuraminti visus nelaimės dalyvius, mes šokam vieni kitiems į atlapus ir staigiai aiškinamės, kas dėl visko kaltas.

Ypatingai šviežiai įvykusios nelaimės metu, bardami artimąjį už jo neatsargumą ar klaidą, mes nedemonstruojame nieko kito, tik savo puikybę – tarsi visagaliai drakoniški teisuoliai, pasitaikius progai  užšokame ant pjedestalo ir mėtome teisingumo akmenis į stovinčius apačioje nusidėjėlius.

Toks jausmas, kad taip elgiasi žmonės, kurie arba patys jaučiasi atsakingi už nelaimę ir staigiai radę kitą atpirkimo ožį, puola jį, kol niekas nepuolė jo; arba yra tokios prastos savivertės, kad gavę progą ją pasikelti dėl kito klaidos, išnaudos tą progą su fanfarom.

Toks elgesys ypatingai dažnas tarp tėvų, kurių vaikai, ką nors prisidirba.

Dažnas vaizdelis – vaikas ką nors netyčia sugadina ar užgauna kitą vaiką, mama ar tėtis pribėga ir kaip negailetingiausias teisėjas prie visų akių pradeda spjaudytis ugnimi ir gėdinti prasikaltusįjį: “Ką tu padarei..!, ar tau negėda..!, kiek kartų šnekėta..!” ir t.t.

Ar taip elgdamiesi, mes kartais nepasėjame sėklos būsimiems teisuoliškiems drakonams, kurie savo žmonos ir vyrams aiškins jų kaltes ir nusižengimus, vietoj paramos ir pagalbos atsitiesti?

Ar sudėtinga tiesiog prisiimti atsakomybę už savo auklėtinį ir parodyti pačiam pavyzdį, kaip reikia elgtis? Pavyzdžiui, ramiai atsiprašyti nukentėjusių, paklausti ar kaip nors galima atitaisyti šią situaciją ir, tik likus su vaiku vienu du, pabandyti pasakyti, kodėl jūs pasielgėte būtent taip.

Negi noras pademonstruoti savo viršenybę ir teisuoliškumą daug stipresnis, nei gero pavyzdžio parodymas ar realus noras išspręsti situaciją?

Suklydusiam žmogui ir taip nelenga, jam reikia palaikymo, suvokimo, kad tai tik jo klaida, kurią galima ištaisyti ir nebekartoti, o ne nuosprendis visam gyvenimui, kad jis yra pats blogiausias žmogus pasaulyje.

O ką daryti, kad suklydęs nekartotų savo klaidų, galima bus aptarti nusiraminus ir nusiteikus išgirsti patarimus, jei jis dar pats jų nesuprato.

Nusiimkime drakoniškų teisuolių mantijas ir didžiules karūnas, ir pasirūpinkime savo artimaisiais.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: