KAIP AŠ ILSĖJAUSI

Nusprendė vieną kartą vienerių metų judraus (labai švelniai tariant) vaikučio mama vakare nueiti į vonią ir atsipalaiduoti.
Jau matau užjaučiančią šypseną jūsų veide ir nė kiek dėl jos nepykstu, bet visi mes turime iliuzijų ir, kartais būna taip, kad pasiilgus šilumos ir ramybės, išsiskleidžiam šezlongą šalia veikiančio vulkano ir įsivaizduojame, kad deginamės saulės atokaitoje ir mėgaujamės fejerverkais tuo pačiu metu.
Taigi, mažylį pavyko užmigdyti greitai – pusė valandos supamojo darbo, aštuoni šimtai spyruokliuojančių žingsniukų (taip, taip, aš juos skaičiuoju) ir vadinamas namų angelėlis pūtė sau į pirmą sapną.
Apsidžiaugusi greita pergale ir apsvaigusi nuo sėkmes, kad viskas eina pagal planą, prieš vonią dar nusprendžiau pasidaryti natūralų kūno pilingą iš kavos tirščių, ir kad jau visai būtų tobula, pasigaminau balto molio kaukę veidui. Viską suruošus ir susidėjus vonioje, jau beveik mačiau save išsilepinusią, išsičiustijusią ir tokią šviežiai gražią, kad net visi namų veidrodžiai man atsistoję plojo.
Žinoma, meluosiu, jei sakysiu, jog negirdėjau tylaus krizenimo iš aukštybių, bet aš pasigarsinau relaksacinę muziką, kad jo negirdėčiau ir ėmiausi darbo.
Išsitepiau naminiu stebuklingu kavos pilingu nuo kaklo iki kojų, ant veido užsitepiau kaukę ir… išmiegamojo išgirstu sklindant angelų choro vedančiojo solisto garsiąją ariją pavadinimu: “kodėl aš prabundu, o šalia nieko nėraaaaaaaaa!!!!“.
Veikti turėjau žaibiškai, nes jeigu prie jo neatsigulsi iškart ir nepagulėsi šalia kokių dešimt minučių, tuomet, išsibudinusį reikės migdyt vėl mažiausiai porą valandų. Staigiai atsisukau dušą ir puoliau prausti kavos tirščius. Beje, jūs gi suprantate, kad tik atsukus vandenį, reikia palaukti, kol pradės bėgti šiltas vanduo, deja, šilumos laukti aš negalėjau. Apsipraususi kavą, balto molio kaukės pagailėjau, nes tik tik buvau ją užsidėjusi ir pusiau šlapia, pusiau kavuota, su moliu ant veido nulėkiau į miegamąjį ir atsiguliau šalia vaiko. Visa laimė buvo tamsu ir jis to vaizdelio nematė, bet kaip niekad sustingo, pačiupinėjo mane, ar čia tikrai aš ir nusiraminęs pradėjo snausti. Guliu, laukiu…, sūnus vis dar vartosi, jaučiu, kaip molis pradeda traukti veido odą, skaičiuoju sekundes kiek aš perlaikau kaukę, kurios perlaikyti nerekomenduojama ir vis galvoju: kodėl?, kodėl ne tiesiog pagulėti vonioje, pamedituoti, prisiminti vasarą ir, surėkus vaikui, eiti šalia jo miegoti, nes bučiau jau pakankamai ir pasilepinus. O dabar kas? Pusiau plika, pusiau pešta, po šalto dušo ir persisukus, kad tik veidas nepaliestų patalynės…
Galų gale mažylis primigo ir aš kaip kengūra pašokau iš lovos ir nubėgau gelbėti savo paskutinio grožio likučių. Nusiprausiau po dušu, įkišusi ausį į miegamąjį, pasiklausiau švelnaus parpimo ir nusprendžiau, kad gal vakaras dar neprarastas ir aš lendu į vonią.
Tik įlipau, tik išsitiesiau ir, ką jūs manote, pasigirsta antra arijos dalis, tik dar garsesnė ir piktesnė.
Elon’as Musk’as, kurdamas savo kosminę raketą, galėtų man pavydėti greičio ir tikslumo, su kuriuo aš pakilau iš vonios ir nusileidau šalia besibarančio rėksniuko, kuriam eilinį kartą nepatiko perspektyva miegoti vienam.
Šį kartą teko pagulėti ilgiau. Visa laimė, buvau bent jau švari ir nusipraususi visus naminės grožio kosmetikos ingredientus. Gulėjau, klausiau kaip vonioje skamba rami muzika, sproginėja putų burbuliukai, į viršų kyla kvapnūs garai ir mintimis pliuškenausi šiame pavargusių mamų rojuje.
Staiga ir šią minčių idilę sutrikdė grįžusio vyro tylus triukšmas apačioje: drabužinės durų girgždesys, nusiimamos striukės šiugždėjimas, išjungiamos šviesos spragtelėjimas, tylus čiūžavimas laiptais į viršų, kur pas mus miegamasis ir vonia, tylus tylus vonios durų atidarymas, užsidarymas viduje…, man pasidarė labai neramu, labai, bet kol kas nieko negalėjau padaryti.
Dar pagulėjusi ir įsitikinusi, kad šįkart mažasis jau įmigo stipriau, virpančia širdimi nueinu į vonią, atidarau duris ir, ką jūs manote aš randu mano išpuoselėtoje, paruoštoje ir galų gale manęs sulaukusioje vonioje? Savo brangiausiąjį su didele didele šypsena, išpūstomis pagauto zuikio akimis ir pasiaiškinimu:
“Aš labai labai sušalau, o tu gi jau pabuvai vonioje, ane?“
Puikus atsipalaidavimo vakaras vonioje… neįvyko. “Kažkam tai turi nesisekti“, – atsiminiau savo buvusio kolegos žodžius.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: