LINA: GALI ŽMOGŲ PALYDĖTI TIK TIEK, KIEK ESI NUĖJĘS PATS

Mano pažintis su Lina Vėželiene prasidėjo jos kabinete. Prieš kelis metus kreipiausi į ją kaip rekomenduotą psichoterapeutę, o gyvenimui pasukus įvykius taip, kaip tik jis žino geriausiai, galiu su džiaugsmu vadinti ją drauge. Blogiausias šioje situacijoje tik vienas dalykas – kaip į psichoterapeutę kreiptis nebegaliu, o tokių specialistų kaip ji, reikia labai stipriai paieškoti.

Gilaus pajautimo, stiprios dvasios ir, atrodo, prigimtinio vidinio žinojimo, ką ir kaip reikia daryti su klientu, kad jis pamatytų prikauptas savo šiukšles ir įgytų jėgų jas išsišluoti – tokią aš ją mačiau būdama kaip klientė, tokią aš ją matau jau iš šalies stebėdama jos profesinį kelią.

Sužinojusi, kad Lina dirba ne tik su žmonėmis, ieškančiais psichologinės, dvasinės pagalbos, o ir su žmonėmis teikiančiais tokią ypatingai šiais laikais svarbią paslaugą, nutariau ją pakalbinti ir sužinoti – ko reikia psichologui, koučeriui ar bet kuriam su žmogaus vidiniu pasauliu dirbančiam konsultantui, kad jis būtų kietas specialistas. Toks, pas kurį pakliuvęs, žinosi, kad prasideda tavo naujas – švaresnis, lengvesnis ir (taip, taip) laimingesnis – gyvenimo kelias, nes įgijai patį geriausią pagalbininką.

 – Lina, pati jau nuo mažumės žinojai, kad nori būti psichologe, kuo Tau ypatinga ši profesija ir koks pagrindinis jos tikslas?

– Psichologo profesija man ypatinga tuo, kad galima padėti žmogui žodžiu, kalbėjimu. Argi tai ne stebuklas? Gali gydyti žodžiais! Aišku, kad tie žodžiai būtų gydantys, reikia gerokai pavargti: mokytis, pažinti save, kaupti patirtį, šlifuoti savo charakterį.

O apie tikslus… Psichologijos mokslo tikslai vieni, psichoterapijos, kaip gydymo žodžiu – tikslai kiek kiti. Bet esmė panaši, įnešti į žmogaus vidinę sumaištį daugiau aiškumo ir šviesos. Pati savo darbą dažnai palyginu su valymo paslaugų įmone – ateina žmogus, atveria savo vidines duris, o ten ko tik nėra… Kartais jau ir per duris griūna. Raitojamės tuomet abu kartu rankoves ir kuopiamės. Šiukšles metame lauk, reikalingus daikčiukus tvarkingai susidėliojame, siurbiame, plauname, kol bent kažkiek panašu į gyvenamą būstą gautųsi. Būna baimių, kančių, nelaimių pilni vidiniai kambariai prikaupti, žmogus pats jau tame visame ,,gėryje“ dūsta, bet valymo tarnybos įsileisti nenori, per durų plyšį bendrauja, bando įtikinti, kad viskas pas jį gerai, tik va vietos mažoka ir durys nebeužsidaro. Tai toks tas mano darbas, gražiai įkalbinti apsitvarkyti ir padėti tiek, kiek reikia. Beje, yra buvęs atvejis, kai namų valymo paslaugas teikiau tiesiogine prasme. Pas vieną gilia depresija sergantį žmogų važiuodavau į namus. Jei diena pasitaikydavo šviesesnė – kalbėdavomės, o jei visai niūri – tiesiog tvarkydavom namus. Grindis kartu prasišluodavom, gėles palaistydavom. Vėliau klientas prisipažino, kad kaip tik tos ,,konsultacijos“ įrodė, kad jis kažkam iš tiesų rūpi.

– Labai gražiai apjungei psichologus, koučerius, konsultantus pavadindama juos „gydantys žodžiu“. Visgi su Tavimi ne kartą šnekėjome apie tai, kad jų paslaugos iš vienos pusės, dar pakankamai nepripažintos kaip rimtos ir būtinos vos ne kas antram žmogui, iš kitos pusės, jau stipriai nuvalkiotos ir nuvylusios dėl nekompetentingų specialistų gausos rinkoje. Kodėl taip vyksta?

– Taip vyksta dėl dviejų dalykų: pirma, pagalbą žodžiu sunku pasverti ir pamatuoti, kad galima būtų skaičiais pagrįsti jos poveikį. Beje, tai nėra neįmanoma – neuromokslo atstovai jau nemažai nuveikę šioje srityje. Tik praktikoje dar po kiekvienos konsultacijos žmogaus niekas nesiunčia išsitirti pokyčių smegenyse, prieš ir po. O mokslininkai tiria ir tyrimais patvirtina, kad pokytis yra ir jis reikšmingas. Tik dar ne visai sutaria, kas būtent tuos pokyčius sukelia: technikos, intervencijos ar konsultanto savybės.

Antra, šių paslaugų nepripažinimas kaip gydančių, susijęs ir su kompetencijos problemomis. Tik noriu atkreipti dėmesį, kad nekompetencijos problema gali būti abipusė. Ir iš konsultanto, ir iš kliento pusės. Kaip yra nepasiruošusių dirbti konsultantų, tai būna ir nepasiruošusių dirbti klientų. Mes, žinoma, mokomės dirbti su nemotyvuotais, besipriešinančiais klientais, dalintis su jais atsakomybę už proceso rezultatus, tačiau gerų rezultatų vis vien sunku tikėtis, jei klientas dar nėra pasiruošęs būti išgydytas ar yra giliai įtikėjęs, jog dar negimė toks psichologas, kuris galėtų jam padėti.

– Ko reikia, kad situacija keistųsi? Ką pati veiki šioje srityje?

– Manau, būtų puiku, jei pasitikėjimas gydančiais žodžiu didėtų. Tam reikėtų daugiau savo darbą išmanančių konsultantų. Sąmoningų, tiksliai žinančių, ką daro ir kaip konkrečiai jie padeda; atsakingai suvokiančių savo galimybes ir galimybių ribas. Tuomet dėkingi klientai, patys performuos dabar vyraujančią nuomonę, kad kitus konsultuoja tik tie, kurie savo pačių problemų nesugeba išsispręsti.

Prie tokio kokybinio pokyčio prisidedu su savo organizuojamomis grupėmis. Kuriu erdvę, kuri apjungia augti ir tobulėti norinčius konsultavimo specialistus, nebepasimetančius nuo klausimo: ,,Ir už ką aš tau turėčiau mokėti pinigus? Aš ir draugei galiu pasipasakoti…“. O nebepasimetančius, nes turi pakankamai žinių ir praktikos, kad galėtų tvirtai jaustis savo profesijoje. Jei konsultantas nežino, ką daro ir kas iš to, ką jis daro padeda kitam žmogui, tuomet nenuostabu, kad ir klientams kyla panašių abejonių. Dirbdami grupėse, ugdome profesinį pasitikėjimą savimi. Ne įsikalbėtą, ar paramstytą diplomais, o realiai pagrįstą.

– Kodėl “gydantiems žodžiu“ taip svarbu mokytis, pažinti save, šlifuoti savo charakterį?

– Visiems svarbu pažinti save, bet besiveržiantiems padėti kitiems, tas ypač aktualu. Žodis juk gali ne tik gydyti, bet ir žeisti. Jei gydantysis žodžiu transliuos savo baimėmis ir nuoskaudomis ,,paskanintas“ žodines intervencijas į kito žmogaus pasaulį, tai jau bus ne pagalba, o kažkas visai priešingo. Konsultuojantys kitus žmones turi pažinti savo paties baimes, stiprybes, silpnybes, turi būti atviri savo paties patyrimams; turi gebėti skirti savo asmenines nuostatas nuo universalių visatos dėsnių. Taip pat turi mokėti peržengti savo pačių ribas, o tam jas reikia pažinti.

– Iš esmės mes ir kreipiamės į įvairius specialistus “gydančius žodžiais“ tam, kad pažintume save. Suvoktume savo sudėtingų situacijų priežastis ir sprendimus, pažintume savo nepatenkintus poreikius ir išmoktume juos užpildyti, trumpiau kalbant mes ieškome žmogaus, kurio profesionaliomis akimis pamatytume save. Su tuo susijęs klausimas – ar gali psichologas/koučeris/konsultantas padėti kitam pažinti save, kai pats nėra nuolatiniame savęs pažinimo procese?

– Esu įsitikinusi, kad kitam žmogui gali padėti nueiti tiek, kiek jau pats esi nuėjęs. Visos kitos, priešingai įrodinėjančios teorijos, mano praktikoje nepasitvirtino. Nei kai pati buvau klientė, nei kai dabar esu psichoterapeute. Gali žmogų palydėti tik tiek, kiek esi nuėjęs pats. Nelabai įsivaizduoju, kaip galėčiau padėti žmogui kenčiančiam nuo alkoholizmo, jei pati paslapčia išgerinėčiau… Su savęs pažinimu panašiai. Kiek toli galiu lydėti kitą žmogų, jei mano pačios savęs pažinimas baigiasi ties vaikystės traumų įsivardijimų? O juk savęs pažinimas yra daug didingesnis dalykas ir jis neapsiriboja vien tik gebėjimu analizuoti savo emocines reakcijas į kasdienius stresus.

Žmonės retai kada kreipiasi į konsultantą ar psichologą dėl informavimo psichologijos mokslo temomis. Informacijos dabar apstu internete. Kaip tu ir sakai, pas mus žmonės ateina norėdami geriau pažinti save, siekdami daugiau aiškumo savo pačių galvose. Kaip menkai sąmoningas konsultantas galėtų padėti klientui būti labiau sąmoningu? Grįžtant prie muzikos, kaip smuiko rankoje nelaikęs mokytojas, galėtų mokyti groti smuiku?

Tikrai geram konsultantui taikomi dar aukštesni standartai – jis turi ne tik pats savyje susigaudyti, bet dar orientuotis ir konsultavimo procese, tai yra gebėti atsakyti į tokius klausimus, kaip: kas konkrečiai pokalbį daro padedančiu, kokie konsultanto veiksmai, koks buvimo su klientu būdas padeda šiam konkrečiam klientui. Kodėl tas pats konsultavimo įrankis vienam žmogui padeda, o kitam nebelabai…. Konsultantas  turi būti įgalus matyti gydymui žodžiu trukdančias kliūtis tiek vidines, tiek išorines.

– Kada vyksta intensyviausias savęs pažinimas?

– Intensyviausiai save pažįstame santykyje su kitu žmogumi, taip pat išgyvendami krizes ar susidūrę su sunkumais. Tokiais ypatingais momentais aktyvuojasi žmogaus sąmoningumas. Bet nebūtinai. Tomis pačiomis sąlygomis asmenybę gali užkloti dar didesni saviapgaulės ir iliuzijų klodai. Todėl norint save pažinti santykyje su kitu, tas kitas turi būti daugiau ar mažiau sąmoningas, norint save pažinti krizėje, turi pats likti sąmoningas. O ne nugrimzti į savigailos ir nuoskaudų liūną. Ten savęs pažinimas nevyksta. Man savęs pažinimas geriausiai sekėsi atsidūrus neįprastose, ne itin komfortiškose situacijose. O stipriausias šuolis įvyko, kai rizikingai priartėjus prie nebebuvimo ribos, ėmiau ir apsisprendžiau, kad dar noriu čia pabūti. Tuomet ir prasidėjo didžiausias savęs pažinimas, bet jis jau buvo kitoks. Nebe kapstymasis po savo kančios pelkyną, ieškant atsakymų kodėl aš čia ir kaip man čia, o kopimas aukštyn su visai kitos kokybės savęs pažinimo klausimais, tokiais kaip, kas mane daro laiminga, kas džiugina, kada jaučiuosi gyviausia ir ką iš tiesų man reiškia gyventi savo pačios gyvenimą.

Kas tokioje kritinėje situacijoje tave paskatino kopti aukštyn? Pačios apsisprendimas ar parama iš šalies?

– Tuo metu suveikė netikėtai aplankęs suvokimas, kad jau mirštu. Žmonės sako, kad šis bei tas pasikeičia, kai mirties alsavimą pajunti pernelyg arti… Bet pažvelgusi atgal, suvokiau, kad jei pagalbą būčiau gavusi daug anksčiau, kai tik pasirodė pirmieji fizinio ir psichinio išsekimo simptomai, galbūt, viso to nebūtų reikėję pergyventi. Apie gyvybinės energijos išteklių atstatymą psichologai nešneka, dauguma gal net ir nežino, ką tai reiškia. O tokia parama, ypatingai mūsų profesijoje – labai svarbi, nes čia gan palankios sąlygos išsekimui, lėtiniam nuovargiui, perdegimui, beviltiškumui, savigraužai ir panašiems dalykams rastis. Dalyvavimas profesinėse augimo ir paramos grupėse gali apsaugoti nuo daugelio emocinių-psichologinių duobių bei nuo neadekvačių lūkesčių sau, taip pat ir nuo stiprios perdegimo rizikos, apie kurią mūsų profesiniuose ratuose užsimenama tik puse lūpų ir ne itin išsamiai (švelniai tariant).

– Suprantu, tokiais momentais, kai netenki jėgų, pasitikėjimo ir suabejoji netgi savo profesiniu pasirinkimu svarbu turėti komandą tave palaikančių žmonių. Ne tik artimųjų, bet ir kolegų, bendradarbių, bendraminčių tarpe, kurie suvokia tavo išgyvenimus profesinėje plotmėje.

– Taip, be jokios abejonės, tai labai svarbu. Dažnas šioje srityje dirbantis išgyvena sunkias nusivylimo savimi ir savo profesija duobes. Ir dažnas apie tai kukliai tyli, nes juk pats yra psichologas, pats ir turi susitvarkyti.

Todėl ratas žmonių, kur tu gali būti ne tik psichologu, bet ir profesines krizes išgyvenančiu žmogumi yra labai svarbus. Dirbdama su konsultavimo specialistais, visuomet akcentuoju ne kritiką ar savo klaidų narpliojimą, o gebėjimą eiti toliau, remiantis įgyta patirtimi. Nė vienas negimsta tobulu konsultantu, visi mes augame pamažu, dirbdami savo darbą, kaupdami patyrimą, dalindamiesi profesinėmis subtilybėmis vieni su kitais. Ne kritikuodami vienas kitą ir ne konkuruodami. Tam, kad atsiskleistų gebėjimai gydyti kitą žmogų žodžiu, ir sąlygos reikalingos žmogiškos. Šių paslaugų srityje nei konkuravimo, nei kritikos, nei savikritikos nereikia. Jei aš atsisėdu priešais klientą ir galvoju, kaip čia man prieš jį kuo protingiau pasirodyti arba drebėsiu dėl kiekvieno savo sakinio, nes supervizorius „barsis“, tai pagalbai vietos ir nebeliks.

– Ko palinkėtum savo kolegoms „gydantiems žodžiu“?

Linkiu visada išlikti atvirais, norinčiais tobulėti žmonėmis, su džiaugsmu leidžiantiems sau augti toliau. Galutinio tobulumo taško mūsų profesijoje nėra ir tuo ji nuostabi. Neribotos karjeros galimybės! Žvelgiant profesinės brandos aspektu… Kolegoms, ypač pradedantiems, linkiu mokytis atverti savo širdį kitam žmogui, nenustoti kelti klausimus ir būti pasiryžusiems išgirsti atsakymus. Ir dar linkiu būti tiesiog gerais, pasitikinčiais savimi konsultantais, linkusiais iš tiesų padėti kitam žmogui per žodį, o ne tik nugalėti konkurencinėse kovose dėl didesnio klientų skaičiaus.

-Ačiū, Lina, už atvirą pokalbį.

Jei išsakytos mintys pasirodė artimos ir aktualios, pasidomėkite Linos organizuojama profesinio augimo ir paramos grupe, startuojančia nuo sausio 19 dienos, prie kurios dar yra galimybė prisijungti. Daugiau informacijos rasite jos tinklaraštyje, adresu http://www.gyvojipsichologija.lt

Nuotraukos iš asmeninio Linos archyvo.

This slideshow requires JavaScript.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: