VIRSMAS

Atsikelti laikas, susprogdinti langą,
Su jėga užuolaidą plėšti žemėn tankią.
Senam krėsle sėdi, vertini gyvenimą,
Saulė nepasiekia, vyzdžiuose sutemę.

Tik nepulk tikėtis greito palengvėjimo,
Žarnomis įkvėpki šuorą gaivaus vėjo.
Šluodamas šukes iš mažyčio kambario,
Įsipjaut rankas taip paprasta ir lengva.

Subintuosi žaizdą – rodyti nebūtina,
Rando nepaslėpsi, jo signalas budina.
Graudžiomis istorijomis užsižaist neverta,
Kam reikės, tas perskaitys jas nuo tavo karsto.

Susprogdinęs langą, plėšk senus tapetus,
Linijiniams raštams per gyva paletė.
Plikos sienos bunda Dievo siluetais,
Tyliai byra tinkas, lubos jau skylėtos.

Pasiimk žibintą, trenk į aklą sieną,
Lai šviesa išdegina properšą ne vieną.
Kambarį supjausto saulės spinduliai,
Tamsa klykia opiai, stveriasi nagais.

Skausmas ir chaosas gniaužia vis aštriau,
Seno krėslo poza: “aš juk tau sakiau“,
Sproginėja venos, nyksta izoliacija,
Sustingsta kūne oras… įvyksta bifurkacija.

Griūva sienų griaučiai – dulkių debesis,
Tyla prie veido spaudžias, matai kitų mintis.
Sustojęs tarp gyvenimų, į nebūtį paniręs,
Jauti – lietaus lašai ant sielos švarios byra.

Lėtai dangus melsvėja, skandina proto baimę,
Tarp pirštų glostai vėją ir pėdos geria žemę.
Apnuogintas prieš saulę, nebenorėsi verkti,
Sugriovęs visas sienas, išdrįsti atsimerkti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: