TIK PALIK MANE ŠIANDIEN GYVĄ

Studijų laikais man, kaip ir daugeliui sostinės užkariautojų, tekdavo dažnai tranzuoti namo. Ne iš gero gyvenimo, ne iš gero…, nors kaip čia pažiūrėsi.
Šalia stiklainių su raugintais agurkais, bulvių ir tušonkės (pardon mano leksiką, bet naudosiu autentišką), mama įdėdavo mėnesiui 100 litų ir, matyt, įsivaizduodavo, kad aš, grįžusi vakare į baraką, kaip atsakinga dukra, užsidedu didelius akinius, pasiimu kalkuliatorių, storą pieštuką, baltą lapą ir ščyrai susiskaičiuoju ir pasiskirstau įduotą sumą visam mėnesiui.
Beveik taip ir būdavo: grįždavau į Vilnių, jei dar spėdavau – sugrūsdavau viską į mažytį šaldytuvą ir su grupiokėmis išlėkdavom atsigaivinti po kelionės į šalia buvusią kavinę, vokiškai solidžiu pavadinimu “Kontora“. Tuo metu mes tai vadindavom – “Einam į Kontorą po mažą (alaus)“. Truputį pasėdėdavom, atsigaivindavom ir, kokią šeštą ryto, grįždavom namo iš Brodvėjaus (pub’o, kuris studentavimo metais buvo lyg antri namai ir kuriame visada “netikėtai“ atsidurdavom po Kontoros “mažo“). Ir, žinoma, grįždavau mažiausiai be kokio ketvirtadalio mėnesio biudžeto.
Dar po kelių tokių išėjimų “ant mažo“, biudžetas ir visai išgaruodavo, Maironio žodžiais, kaip dūmas neblaškomas vėjo. Tad likusi mėnesio dalis, tos trys su puse savaitės, būdavo kažkuo panašios į Bado žaidynes, kurias nori nenori laimėdavau su likimo brolių ir seserų maisto banko pagalba bei iš mamos atsivežtu taip rūpestingai suruoštu lauknešėliu. O štai autobuso bilietui nelikdavo nė cento.
Taigi, paskutinis mėnesio penktadienis, didelė sportinė rankinė, pilna tuščių žvangančių vienas į kitą stiklainių, iškeltas nykštys ir kuo maloniausia šypsena – toks mano vaizdelis pasitikdavo automobilius, sukančius iš Santariškių ar Geležinio vilko gatvės link Utenos plento.
Vieną tokių penktadienių supratau, kodėl juos kartais vadina juodais. Tąkart iki Utenos tranzavome su kambarioke dviese. Strategiškai atsistojome viena nuo kitos per keliasdešimt metrų ir šįkart sėkmė, jei taip galima pavadinti giltinę su dalgiu ant peties, nusišypsojo savo belūpe šypsena kambariokei – šalia jos sustojo nuliovas baltas BMW. Ji pasilenkė, pasišnekučiavo ir mostelėjo man prieiti – suprask, karieta paduota. Tranzuotojų eilė buvo gana didelė, tad apsvaiginta netikėtos sėkmės, mygom atžvangėjau su visais savo stiklainiais prie automobilio. Atsidarėm dureles ir, viena iš vienos pusės, kita iš kitos, krestelėjom ant galinės sėdynės. Čia mano šypsena sustingo ir palengva išvirto į grimasą žmogaus, kurį ruošiasi giljotinuoti – aš pamačiau kas mus veš.
Automobilio priekyje sėdėjo du personažai labai primenantys Lioliką ir Boliką, bet ne tuos linksmus animacinio filmo herojus, o pačius tikriausius buvusius garsius Panevėžio tulpinių gaujos atstovus. Liolikas – aukštas, deramai statusui pasportavęs vyras, pasipuošęs prabangiu sportiniu kostiumu bei baltai tviskančia nauja beisbolo kepuraite ant galvos, tarp dantų įnirtingai šokdino kramtomą gumą ir reguliavo rusiškos estrados diskoteką. Bolikas – nedidelis, bet akivaizdžiai daug ir riebiai valgantis vairuotojas, kurio dešinį skruostą išilgai vagojo, įsivaizdavau, gatvių kovose laimėtas kraupus randas, autoritetingai atsveriantis bet kokio dydžio raumenų įspūdį, reguliavo diskotekos reguliuotoją.
Mums įsėdus, jie atsisuko ir randuotasis Bolikas mandagiai nusiviepęs paklausė:
– Tai kur važiuojam, merginos? – tuo metu man pro akis prabėgo mano gyvenimas ir dar, kad nepasirodytų per maža, gyvenimas mano kambariokės, o visi kalbos padargai ne tik atsisakė atlikti savo funkciją, bet ir išvis apsimetė mirusiais.
– Iki Utenos, – pralemeno draugė ir, mes pajudėjom.
Išvažiavus už miesto, Liolikas tarė:
– Čia biškį sustosim, reik palaukt korišo, kol prisivys.
Pirmos komunijos aš ėjau prieš 10 metų. Būtent tada pirmą ir paskutinį kartą mokiausi Tėve mūsų ir Sveika Marija. Sustojus automobiliui, prisiminiau kiekvieną maldos žodį, lyg būčiau kunigui atsiskaitinėjus dar vakar. Dar daugiau, manau tuo metu galėjau cituoti visą Šventą Raštą ir ypatingai tą dalį apie egzorcizmą, bet tiesiog tylėjau ir Marytės Melnikaitės žvilgsniu žiūrėjau į kambariokę, matydama tuos pačius jausmus jos akyse.
Sustojom, sulaukėm korišo ir visi draugiškai pajudėjom link Utenos. Ligi šiol pamenu kaip Sveika Marija maldos žodžiai romantiškai pynėsi su Belyje Rozy dainos motyvais, o pro langą bėgo įvairaus dydžio miškeliai, kurių kiekviename mačiau, kaip mes sustojam ir nežinia po kokių kankinimų baigiam savo tik sužydusius gyvenimus. Dievui, gyvenimui ir visatai žadėjau viską: nutraukti visus žygius į Kontorą ir Brodvėjų, pradėti pareigingai mokytis, siekti raudono (ar kokie ten jie būna) diplomo, klausyti mamos ir atsakingai skaičiuoti pinigus, būčiau sutikus ir į vienuolyną įstoti, jei tik ten būtų kas surizikavęs ir priėmęs tokią veikėją, kaip aš. Galiausiai, rodos, prabėgus porai šimtų metų, mes pasiekėm Uteną.
– Atvažiavom! – atsisuko Bolikas ir, kiek tai įmanoma su jo veidu, maloniai nusišypsojo.
– Rimtai? Viskas? – aš negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau, nes mintyse jau kurį laiką matavausi šermenų suknelę ir žodžiai išsprūdo patys, be jokios redakcijos.
– O tai kas dar? – nustebęs paklausė jis.
– Ne, nieko, – pagaliau susivokiau, kad gyvensiu ir draugės stumtelėta, tiesiog išskridau iš automobilio, kartu išgelbėdama ir savo stiklainius.
Nuvažiavus velnio mašinai, mes puolėme viena kitai į glėby ir, ašarotom iš laimės akimis, atsiglėbesčiavom linkėdamos paties geriausio naujai užgimusio gyvenimo. Ilgai nelaukus ji iš namų išsikvietė brolį, kad ją parsivežtų iki Rokiškio, nes prisiekė naujai dovanotu gyvenimu neberizikuoti ir tranzavimo atsisakė iš esmės, o aš patraukiau toliau, prisiekdama kitą kartą pasilikti pinigų autobuso bilietui.
Šiek tiek atlyžus išgąsčiui, keliaudama iki kito tranzavimo taško, svarsčiau, ar kiek nepaskubėjau su pažadais ir mintyse pradėjau derybas, kad Kontorą tikrai rečiau, bet visgi jaunai studentei svarbu lankyti, nes tai buvo tarsi dabartinis feisbuko profilis – galimybė aptarti, laikinti ir dalintis visomis socialinėmis naujienomis, tik gyvai ir apimtai lengvo alaus svaigulio rūko, kuris suteikdavo panašios drąsos, kaip kad dabar galimybė komentuoti anonimiškai. Su mokslais tikrai pasistengsiu, kiek pavyks, na ir su mamos klausymu galima šį tą paorganizuoti. Taip bedėliodama kompromisus, būčiau ir visai išsikalbėjusi iš savo pažadų, bet Dievas irgi turėjo savų argumentų ir, kaip visada stiprų humoro jausmą.
Šalia manęs sustojo senas, bet matėsi sportine dvasia paturbintas dviduris kledaras ir už vairo sėdintis vaikinas mostelėjo ranką sėstis į vidų. Su visa stiklainių manta atsisėdau ant priekinės sėdynės, uždariau dureles ir mes pajudėjome. Kaip ir dera tranzuotojai be pinigų, atsisukau pakalbinti vairuotojo. Šis atrodė kažkada buvo visai mielas vaikinas, bet dabar apaugę riebaluoti plaukai, papurtęs veidas, kiek paslėptas kelias dienas neskutamos barzdos ir neypatinga švara bei kvapu pasižymintys drabužiai negailestingai naikino bet kokį norą vystyti pokalbį. Man. Bet ne jam. Vaikinas, įjungė magnetolą, iš kurios pasigirdo O! seniai girdėta rusiška estrada, tik šiuo atveju depresyvaus Cojaus vaidmeny, prisidegė cigaretę, paspaudė gazo pedalą iki 150 km/h, ir lėkdamas kalnuotu, vingiuojančiu keliuku, pradėjo man dėstyti egzistencinę filosofiją atmieštą stipriu alkoholio tvaiku, apie tai, kad prieš kelias dienas avarijoje žuvo keturi jo draugai ir kad jis nebemato gyvenimo džiaugsmo ir išvis prasmės gyventi…
Mintyse vėl išsitraukiau saugiai sulankstytą šermenų suknelę, kažkodėl prisiminiau vaikystėje matytas “Pasakaites iš rūsio“, kurios dabartinėje situacijoje atrodė tarsi minkštos ir pūkuotos istorijos kūdikiams ir, giliai atsidususi, galutinai sudėjau ginklus gailiai ištardama: “Tu laimėjai – į Kontorą nebeisiu, tik palik mane šiandien gyvą…“.

2 komentarai “TIK PALIK MANE ŠIANDIEN GYVĄ

Pridėti Jūsų

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: