KAI JI TIESIOG YRA

Aš ne svajonių moteris, o tu – ne karžygys-galiūnas.
Ir susitikus mums neblykčiojo žaibai.
Tas senas namas mūsų – ne karalių rūmai,
O vietoj sodų, obelys trys patvoriais.

Nekris man gėlės nuskintos po kojom,
O tau medalis ant krūtinės nekabės.
Nešlovins mūsų meilės filmai, nei dainoriai,
Šekspyro plunksna apie mus tylės.

Tu nedainuosi man svajingų serenadų,
Aš negaminsiu tau prancūziško suflė,
Ir mes abu nešoksime aistringo tango
Buenos airių priemiesčių fone.

Ir man negaila bėgančio pro šalį laiko,
Gurkšnojančio gyvenimų taures.
Viskam užtenka tavo žodžių saiko:
“Mieloji, būki visada šalia…“

Nuotrauka iš sidabrinių jaunųjų asmeninio archyvo.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: