AŠ IR MANO STILIUS

Mes nebuvome artimai pažįstami. Manau, jis manęs ir akyse nebuvo matęs. Nužiūrinėdavau jį vaikštant su kitomis, slapčia gerėjausi jo žavingomis linijomis ir spalvomis ir giliai, tamsiame, nuo sriūbavimų apipelijusiame kampe, lyg jauną mergšę, laikiau užspaudusi svajonę, kad kada nors mes būsime drauge.

Dėka mano nuostabios draugės, kuri, rodos, natūraliai buvo su juo pažįstama nuo vaikystės, o ir dirbo kartu daugiau nei dešimtmetį, galiausiai mes buvome vienas kitam pristatyti. Raudonavau kaip putinas, mikčiojau ir ištiesiau jam drebančią, lyg paskutinius pinigus atiduodančią, ranką.

Jis irgi atrodė kiek sutrikęs – pasirodo, akyse manęs nebuvo regėjęs, o staiga op – stovi prieš jį kvailai išsišiepusi damutė ir, nuo susižavėjimo karščiuojančiomis akimis, bando kažką veblenti teisindamasi, kodėl anksčiau nesusitikom.

Taip prieš kelis metus pirmą kartą kūnas į kūną susipažinau su STILIUMI.

Jums pasirodė, kad mano meilės prisipažinimas kiek perdėtas? Tuomet paklausykite 18 metų brandintą ir prieš savaitę gardžiam pažvengimui atkimštą istoriją, po kurios, jei vis dar nenorėsite man nupirkti stiliaus pojūčio lavinimo kursų, tai bent būsite priversti patikėti prisipažinimo nuoširdumu.

Buvau ką tik baigusi mokyklą ir rankose laikiau 12 metų uždirbinėtą valstybės vekselį pavadinimu atestatas. Išgryninti jo darbo rinkoje neskubėjau ir nutariau mokslus pratęsti viename iš Vilniaus universitetų.

Susirinkau popieriukus, pasipuošiau, ką turiu gražiausio ir, įsikibusi į gero draugo parankę, kuris irgi, kaip tyčia, turėjo reikalų sostinėje, sėdome į autobusą.

Leiskite čia stabtelėti ir plačiau paaiškinti, kaip ant manęs atrodė tai, “ką turiu gražiausio“. Džinsinė tamsiai mėlyna suknelė persiūta iš džinsinės tamsiai mėlynos rankinės. Atkreipkite dėmesį – rankinės, ne maišo. Iš rankinės daug medžiagos neprivyniosi, todėl suknelė buvo mini. Mini mini. Bet juk sostinė, baby, reikėjo parodyt viską, ką turiu gražiausio. Ir neturiu omeny suknelės.

Na ir, žinoma, naujos basutės.., ooo basutės! Jos buvo vinis: 13 cm kulnas ir 5 cm gelbėjimo platforma pirštams, kad atsistojus elementariai nenuvirstum į priekį. Juodos, o tas juodumas “subtiliai“ blizgėjo besikeičiančiomis spalvomis. Įsivaizduojate pradedančią striptizo šokėją pasipuošusią a la Rokiškio turgus? Tai buvau aš.

Draugas, ar tai nenorėdamas užgožti mano grožio, ar tiesiog tokia buvo mada, tiksliai nepasakysiu, bet pasipuošė kasdieniu sportiniu kostiumu, kalbos užkulisiuose vadinamu treningais, o mano, švelniai tariant, išraiškingų basučių kompaniją papildė gerokai nunešiotais kedais.

Štai tokie, užkariauti sostinę pasiruošę madmuazelė ir mesjė, sėdėjo autobuse, judančiame link Vilniaus.

Grįžti namo reikėjo tą pačią dieną, iki paskutinio autobuso turėjome vos kelias valandas, o mūsų reikalai laukė skirtingose Vilniaus pusėse, todėl privalėjome skubėti.

Pasakyti, kad visur lakstėme sparčiu žingsniu, reiškia, nepasakyti nieko. Norėdami sugaudyti troleibusus mes bėgdavome nuo vienos stotelės į kitą. Draugas čiupdavo mane už rankos ir, su savo suknistai patogiais kedais, bėgdavo į priekį tįsdamas mane iš paskos. Jis buvo stiprus, todėl pargriūti ir bent taip pailsėti šansų aš neturėjau, todėl bėgau.

Kojų nuovargio nejaučiau, nes pritrintų ir iškart nudrėkstų pūslių skausmas buvo daug išraiškingesnis, o iš gana uždarų basučių besisunkiantis kraujas dar blogino situaciją slidindamas kojas ir paruošdamas puikią terpę naujoms pūslėms.

Sutvarkę draugo reikalus, mes atsidūrėme Saulėtekyje. Sukaupusi paskutinius fizinio lavinimo pamokose užgrūdintos ištvermės likučius, išdidžiai iškėlusi galvą, pridaviau dokumentus ir iškilmingai, prilaikoma draugo, palikau pastatą.

Neslėpsiu, dėmesio sulaukiau nemažai. Nekasdien pamatysi striptizo šokėją su darbine uniforma, kruvinomis kojomis ir lydinčiu vadybininku lankantis alma mater priėmimo komisijoje.

Aišku, tuomet maniau, kad jie buvo tiesiog apžavėti mano nežemiško grožio ir ilgų kojų, tad labiausiai užsižiopsojusius apdovanodavau trumpu žvilgsniu, mestelėtu iš aukšto (nors čia kablų dydis pravertė).

Grįžom į stotį ir, kai jau maniau, kad nuotykiai baigėsi, man gyvenimas išpakavo pagrindinę dienos amoniako dozę.

Sustojom ties geležinkelio stotimi, kuri tuo metu buvo restauruojama ir dėl to aptverta laikina statybine sienele. Draugas paprašė jo palaukti prie kampo, kol jis nubėgs iki draugų automobilio, stovėjusio už keliasdešimt metrų, ir sumuš su jais strielkę, kaip tada buvo mandra sakyti.

Stoviu, laukiu. Nuovargis ir kojų skausmas darė savo piktą darbą, todėl, kad nors kiek pailsinčiau sužalotas galūnes, nugara prisišliejau prie statybinės sienelės ir.., pakėlus vieną koją, atrėmiau ją į sieną.

Neužilgo prie manęs prieina vyriškis, nedidukas, netgi kiek žemesnis už mane su tais prakeiktais kablais, kaukazietiškų veido bruožų ir, sudėjęs rankeles, pasičepsėdamas patylomis ištaria:

– Сколько? (Vert. Kiek?)

Rusiškus žodžius aš supratau pakankamai gerai, tik vat šito klausimo prasmės taip greit savo neuronais nesuvedžiau. Nujausdamos kažką šokiruojančiai nemalonaus, smegenys, siekdamos apdoroti situaciją, užsivedė visu pajėgumu, atimdamos resursus iš visų kitų sričių. Taip stabo ištikta aš stovėjau ir žiūrėjau į jį, paskui į draugą, kuris buvo netoliese, vėl į jį, kol galų gale išlemenau:

– Чего?.. (Vert. Ką?)

Draugas, užmatęs nevisai palankiai atrodantį vaizdelį, atlėkė iki mūsų, jau iš tolo rėkdamas:

– Ė, ko tau čia reikia?!

– Ой, простите, эта уже ваша девушка! (Vert. Oi, atleiskite, tai jau jūsų mergaitė!) – sulemeno kaukazietis ir, tarsi mostelėjus burtų lazdele, dingo kaip zuikis į skrybėlę.

Grįžusi namo ilgai prausiausi – ne vien kraują ir Vilniaus dulkes norėjosi nusiplaut.

Ne vien.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: