SVARBIAUSIA – SKAMBUČIŲ STATISTIKA

Kas mane pažįsta geriau, žino, kad savo laiku buvau reikli pardavimų vadovė, kuri kiekvieną penktadienį iš savo komandos reikalaudavo veiklos ataskaitų, taip beprasidedančio savaitgalio popietę paversdama apykaršte pirtele su kadaginių vantų šokiais.

Prabėgus trejiems ramybės metams ir prie pardavimų prisiliesdama tik iš klientų barikadų pusės, turėjau vilties, kad mano reiklumas atlyžo, o aš tapau švelni kaip darželio gėlė, kuri, kalbėdama apie reikalus, moka tik gražiai šypsotis ir linksėti galvą.

Šiandienos nuotykį galiu pavadinti – “Manyk iš naujo“.

Skambutis:

– Laba diena, ar galite kalbėti? – ragelyje pasigirsta gana malonus ir tvarkingu tarimu pasižymintis vyriškas balsas.

– Jei jums vaiko rėkimas netrukdys, galime kalbėti, – irzliai atsakau tikėdamasi, kad pokalbis neužsitęs.

– Ne, ką jūs, vaikai niekada netrukdo, – paskubėjo nuraminti mane pašnekovas, taip viltis apie trumpą pokalbį užkasdamas, kaip sakoma, du metrus po žeme.

Vyrukas pradėjo savo atkaltą tekstą:

– Skambinu iš policijos, esu tyrėjas D. J., norėjau jūsų pasiteirauti ar jums žinomos brolių pavardės M.D ir R.D?

– Ne, – atsakau, jau įtardama kuo čia viskas kvepia arba, tiksliau, smirda.

– Šįryt jie buvo sulaikyti patruliuojančių pareigūnų ir pas juos buvo rasti jūsų prisijungimo prie banko duomenys. Ar pastaruoju metu nebuvo iš jūsų įvykdyta vagystė?

Kadangi tokį skambutį prieš kelis mėnesius jau buvau gavusi, o ir naujienose skaičiau apie šį reiškinį, vadinamą telefoniniais sukčiais, toliau žaisti jo žaidimą nepanorau ir, gal ne visai mandagiai, bet į klausimą atsakiau klausimu:

– O, sakykit, ar daug reikia žmonių perskambinti, kad kurį apgautumėte?

Ragelyje pasigirdo žaibo akimirką trukusi pauzelė, kurios metu užstrigusi seilė per prievartą buvo palydėta savo įprastu keliu, bet vyras nepasimetė:

– Kodėl taip sakote?

– Tiesiog, jau kolegos jūsų skambino, – paaiškinu ir kalu klausimą, pati save didžiai nustebindama, – tai kokia statistika tokių skambučių?

– Nežinau…, – atsako pašnekovas ir lyg pats susimąstė, – priklauso nuo dienos.

– Na, daugmaž, jūs ką, neskaičiavot? – išreiškiu nuostabą su lengvu pasipiktinimu dėl jų neatsakingumo.

– Daug reikia praskambint, – kitoje pokalbio pusėje pasigirdo lengvas susierzinimas.

Supratusi, kad jokios statistikos aš negausiu, visų mūsų labui nuo širdies tariu:

– Na tai linkiu susirasti veiklą, nuo kurios būtumėte laimingi ir nereikėtų apgaudinėti žmonių.

– Ačiū, mes irgi to labai norėtume, – sunku patikėti, bet atsakymas irgi nuskambėjo nuoširdžiai.

Mandagiai palinkėję vienas kitam geros dienos, pokalbį baigėme.

………………….

Ta prasme, SKAMBUČIŲ STATISTIKA? Rimtai? – kai paskui suvokiau, ką aš pasakiau, buvo juokinga, bet ir šiek tiek baisu – ne sukčių, savęs…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: