IŠLYDINTIEMS

Paminklo akmenį taip noris’ stvert’ ir sudaužyt’,
Jis – pagrindinis liudininkas tavo išėjimo.
Ir brangų vardą plyštančiais nagais nuo jo nutrint’ –
Pajaust’ kaip skausmas skausmą apmalšina.

Atkast’, ištraukt’, be gėdos purtyt’ ir surikt’:
“Tu kokią teisę leidai sau – palikti mane vieną?!“
Praėjus įniršiui suklupt’ ir stipriai apkabint’,
Paslapčia tikintis įpūst’ gyvybę baltoms venoms.

Nusvirus rankoms, tykiai pasodinti šalimais,
Atrėmus nugarą į seną, sukirmijusį kamieną,
Ilgai ieškot’ atsakymo po užmerktais vokais,
Išgirsti tylą spengiančią tarp proto sienų.

Atvert’ akis ir susitaikyt’ su plačia mintim –
Pasaulio rūmai – tai ne tavo ego kiemas.
Samsaros nuožmų ratą nuolankiai priimt’,
Paleisti tuos, kuriems jau laikas lėmė.

Paminklo akmenį taip noris’ stvert’ ir sudaužyt’,
Jis – pagrindinis liudininkas tavo išėjimo.
Nėra ko liudyti, gedėt ir gailiai pykt.
Yra tiktai kantrus kvietimas prisiminti savo sielą.

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: