GYVENIMIŠKO RIMO ŠĖLIONĖS

Paminklas lėtai (s)tingsta į vainikus gėlių įpintas,
Raidžių graviūrom lygiai išdabintas, lyg padalintas
Ir nuogus pamatus, tarsi ledines kojas,
Su samanu apmušalais užklojęs, daboja
kaip paniręs transe žydas šešėly barakatinuoja.

Šalia suoliukas baukščiai susisukęs,
Kelis kartono lakštus užsibrukęs,
Nedrąsiai stovi keturiais strypais.
Prisėsti pavojinga – laikosi silpnai ir dar sakai
nuo eglės krisdami, lipina klyną gan tvirtai.

Aukščiau minėta eglė, it Mulen rūžo kurtizanė,
Žalius sijonus kelia, banguoja kaip profanė.
Daili jos viena koja tvirtai ant žemės stovi,
Jei ne spyglių smaigai – puiki būt’ sugulovė, bet susimovė
rūbą pasirinkdama… tokia jau egliška tikrovė.

Trijulė ši žaisminga – suoliukas, eglė ir paminklas,
Gyvenimas juos suvedė į Didžiojo Poeto pinkles.
Moralo nesulauksite, ne viskas turi išvadas,
Nors sumaištis dažnai ir iš kantrybės išveda.
Nepabaiga užbaigsiu šį eilėraštį,

Tikėkimės, kad žydas ką nors naudingo išmeldė…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: