TAI VA TAIP IR GYVENU, TĖVELI,

Atsimenu išėjimą tavo iki šiol. Labai aiškiai. Nors man tada buvo kokie trys, gal keturi metai. Bet tamsaus koridoriaus vaizdas, kuriame tu dingai, atmintyje vis neblėso ir užima garbingą vietą didžiojoje prisiminimų muziejaus salėje.

Tavo ketinimas pakelti prieš mane ranką, mamos garsus riksmas: “išeik!“ ir mano gaili rauda ir aštrus priekaištas mamai: “Jau geriau tu būtum išėjus, negu tėtis!“

Likusi gili nuoskauda, pasėjo ir užaugino pyktį, nusivylimą, nepasitikėjimą savimi, artumo baimę. Toks gerai suvešėjęs daržiukas augo puikiai trešiamas kartu su metais didėjančios puikybės.

Daugiau kaip 30 metų nelindau į tą daržą. O kam? Juk ir taip man ten viskas buvo aišku: tu mane palikai, nebenorėjai bendrauti, todėl ir tu esi nevertas jokio mano dėmesio. Tiek nevertas, kad net nebuvau tavo laidotuvėse, na, nes, suprask, toks tu man ir giminė.

Bet nelabai ko vertas darėsi ir gyvenimas, kai širdyje vešėjo tokie nuodų plotai:

Susirasti antrą pusę darėsi pernelyg sudėtinga, nes kažkuriuo momentu, kai tik pradedi jausti gilius jausmus – įsijungia apsaugos mechanizmas ir geriau palieki tą žmogų pirma. Dėl viso pikto. Kol jis nepaliko tavęs.

O jei tie keli santykiai ir užsilaikydavo, tai užgriūdavau su didžiausiomis pastangomis įtikti ir patikti, kad arba pats žmogus pabėgdavo, arba tapdavo sofiniu čihuahua, nes būdavau jam viskuo – draugė, žmona, vadovė, koučerė, pinigų uždirbėja ir viskas pagal pageidavimą.

Gyvenime visada žinojau, kad viską turiu padaryti pati, nes niekas man nepuls padėti. Ir nepuldavo, o jei kas ir bandydavo, tai, deja, arba nepastebėdavau, arba neleisdavau.

Buvau labai griežta. O kaip tu būsi švelni kitiems, kai esi griežta sau: pasiduoti – negalima, verkti – negalima, parodyti silpnybes – negalima. Dirbk, siek, tvarkykis ir dar kitiem padėk. Net jei neprašo. Nes gi tu pati irgi neprašai, o pagalbos ech, kaip reikėjo. Bet negali juk paaiškinti žmogui kaip rasti kelią, jei jis niekur nesiruošia eiti.

Ir pavargau. Pavargau nuo tokio gyvenimo, kai vienu metu esi ir viso pasaulio gelbėtoja ir pati didžiausia nesuprasta auka, gink Dieve, to niekam neparodanti.

Atėjo laikas keistis. Bet iš kur žinoti, ką keisti, jei nesuvoki, kodėl visa tai vyksta. Teko grįžti prie vešinčio nuodų darželio. Maža to, teko jį pradėti ravėti.

Šmaukšt, išroviau baimę – išdrįsau sau pripažinti, kad viskas kas įvyko, taip MAN buvo geriausia. Mes patys pasirenkame tėvus, pas kuriuos ateiti, prieš ateidami, mes maldaujame tokių pamokų sau. Svarbu tai prisiminti.

Triaukšt, ištraukiau nusivylimą – ne, žmonės nėra blogi, ne, jie nenori apgauti, palikti, pavesti. Jie yra tokie, kokie yra. Klausimas kaip aš su jais elgiuosi.

Braukšt, išroviau pyktį – aš esu visai gera ir verta meilės, ir pagalbos, ir rūpesčio ir visų geriausių dalykų gyvenime.

Trūūūkšt, raunasi puikybė – ta tai stipri, bet ne, aš nesu išskirtinė, todėl, kad turiu skausmingų išgyvenimų; ne, nėra dėl ko didžiuotis, kad daug ko pasiekiau pati. Tiesiog, vertinu savo patirtį ir mokausi mylėti. Save ir kitus. Nes visi unikalūs, svarbūs ir visi vienodai žmonės.

Tas šmaukšt, triaukšt, braukšt ir trūūūkšt neįvyko iškart. Raviu jau keli metai. Žiūrėk, neapsižiūriu ir kur nemačiom nukritusi sėklikė jau daigina juodą daigą, bet ir aš nesnaudžiu – einu ir raunu. Išraunu, išpurenu ir mokausi sodinti gėles.

Dabar gyvenimas jau ženkliai kitoks, tėti.

Tai… noriu atsiprašyti. Atsiprašyti už tai, kad teisiau Tave, nors neturėjau tam jokios teisės. Atsiprašau, kad pykau. Tavęs ir savęs.

Atleisk ir ačiū, kad buvai mano gyvenime tiek, kiek buvai ir taip, kaip mokėjai būti.

O jums, skaitytojai, linkiu pasinaudoti šiandienos švente ir mylėti tėčius. Gyvus, nebesančius kartu, išėjusius, įskaudinusius, išdavusius, esančius šalia, mylinčius.

Net ne dėl tėčių.
Dėl jūsų pačių.
Jums juk gyventi tarp savo daržų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: