LAGAMINO ISTORIJA

Stoviu pasiruošusi eiti, o šalia manęs guli milžiniškas lagaminas. Neturintis kilogramų, bet sunkesnis už didžiausią akmenį, niūriai laukia, kada jį užsikrausiu ant pečių. Neskubu, sustingusiu žvilgsniu apžiūrinėju jo pilkus, nutrintus šonus, įsisenėjusias dėmes ir tuščias vietas, kuriose turėtų būti rankena ir ratukai. Nešti jį įmanoma tik užsimetus ant kupros – nepatogiai, nutirpusiom rankom, įskaustančiais pečiais, virpančiomis nuo įtampos kojomis, smingančiomis į žemę visu neišdalinto nešulio sunkumu.
Širdį lyg geležinė gyvatė suveržė savigailos pančiai, akys patvino ašaromis:
“Kodėl aš turiu tai nešti?“
O kelionė juk turėtų būti lengvesnė už topolio pūką, tingiai šliuožiantį vidurvasario saulės spinduliais. Turėčiau džiaugtis nueitu gyvenimu, turėčiau dėkoti už suteiktą galimybę išmokti meilės ir nekantriai laukti savo paskutinio egzamino, kuriame su romia šypsena išsiliečiau: “Mylėjau. Atvira širdimi, drąsia dvasia, brandžia siela“.
Stebėčiau savo artimųjų akis, užpildytas meilės ir ramiai išleidžiančias į kelionę. Ne gailinčias, ne verkiančias, ne ilgesingas, o supratingai palydinčias ir maldomis nutiesiančias platų taką.
Bet ar aš užpildžiau jų akis meile? Ar būdama šalia, aš buvau pakankama? Ar negailėjau savo jausmo? Ar dalinausi? Ar kai buvau šalia, iš tiesų buvau šalia?
Nužvelgiu lagaminą:
“Kodėl aš turiu tai nešti?“
Supykstu ir iš visų likusių jėgų spiriu lagaminui tiesiai į išpampusį jo pilvą. Lagaminas nesėkmingai pargriūva ir išsiverčia viskas, kas jame buvo rūpestingai sudėta.
Nuščiūvu aš, nuščiūva visa erdvė, pamačiusi kelionėn paruoštą nešulį:
Meilės žodžiai, užtrenkti už baimingai sučiauptų lūpų;
Drąsinantys apkabinimai, užrakinti rankų kryžiuose;
Nuoširdūs atleidimai, nuskendę nuoskaudų pelkėse;
Nuolankumo žvilgsniai, pakišti po puikybės regalijomis;
Išmintinga tyla, ištirpusi ginčų triukšme.
Viskas, ką parklupusi ant kelių taip rūpestingai pakavau, taupydama vietą, kad kuo daugiau tilptų, kad kuo daugiau galėčiau paimti. Viskas, ką taip džiaugsmingai ir lengvai atsinešiau gležnu kūdikio kūneliu su viltimi dalinti, dalinti, dalinti… Viskas liko.
Dar kartą nužvelgusi gėdingai išsiskėtusį lagaminą, parklumpu ir kraunu viską atgal.
“Kodėl aš turiu tai nešti?!“
Nes, nesidalinau. Ir dabar jau nebesvarbu, kodėl. Visas gėris liko man ir virto sunkiu akmeniu. Atsistojau, užsimečiau ir išėjau.
Dalinkitės.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: