INTERVIU SU KŪDIKIU

– Gerbiamas Kūdiki, kaip Tau sekasi mokytis vaikščioti?
– Kaip jūs, suaugusieji, sakot: “Žingsniukas po žingsniuko“. Krentu, keliuosi, vėl krentu, vėl keliuosi. Su kiekviena diena mano kojos tvirtėja, koordinacija gerėja, greit vaikščiosiu.
– Ar nukritus skauda?
– Visaip būna. Kai nukrentu švelniai ant užpakalio, tada labiau juokas suima, kai stipriai susitrenkiu – tuomet labai skauda.
– Bijai nukristi?
– Ne. Tai kaip mankšta – kol kojos sutvirtėja žingsniui, visi mes, kūdikiai, krentam, todėl ir mokomės ne tik vaikščioti, bet ir teisingai kristi.
– O kaip reikia teisingai kristi?
– Svarbiausia laiku pasileisti, atsipalaiduoti ir pavirsti kamuoliuku, kad kuo lengviau atšoktum.
– O ką darai kai labai skaudžiai nukrenti?
– Truputį paguliu, paverkiu, kad skausmas greičiau išeitų, pagalvoju apie savo mylimą pliušinę lapę ir vėl keliuosi.
– Kodėl apie lapę?
– Nes apie ją galvoti daug smagiau, nei apie tai, kad susimušiau.
– O kai labai skaudžiai nukrenti, kas tada padeda?
– Mama su tėčiu. Kai labai skauda ir verki – jie paglosto, nuramina, padeda atsikelt.
– Kodėl nori išmokti vaikščioti?
– Noriu būti dideliu! O visi dideli vaikšto savo kojomis ten, kur nori, o ne kur kiti neša.
– Bet juk tai taip sunku!
– Bet juk išmokau atsisėsti, šliaužioti, ropoti, kodėl neišmoksiu eiti?
– O jeigu nesigaus?
– O ką aš turiu gauti? Juk pats mokausi, pats keliuosi po kritimų, pats vėl žengiu. Juk man niekas negali duoti mokėjimo vaikščioti, tiesa? O smagiausia, kai pats išmoksiu – negalės ir atimti.
– Gerai, paklausiu kitaip – o jeigu neišmoksi?
– Chm.., o kaip mokantis galima neišmokti?
– Na, pavyzdžiui, gal tau tai neskirta?
– Bet aš noriu vaikščioti ir mokytis man labai patinka, argi to neužtenka?
– Na gal turėtum sutvirtėti labiau, daugiau pasėdėt ir pastebėt kaip kiti vaikšto ir bandyt vėliau?
– Nežengdamas žingsnio, aš neišmoksiu žengti žingsnio, o ir sėdėti aš jau moku.
– Bet dar daug tavo bendraamžių nevaikšto, kaip atrodys, kai jie ropoja, o tu jau vaikščiosi?
– Mama ir tėtis bus laimingi, kad aš jau didelis, su sesėm ir broliais galėsiu daug smagiau žaisti…
– O kiti kūdikiai?
– Mes, kūdikiai, stebime tik tai, kas mums patiems įdomu išmokti. O kai aš tvirtai stovėsiu ant savo kojų ir kitas kūdikis, norėdamas atsistoti, į mane įsikibs – aš jam padėsiu. Taip daug smagiau, nes kitaip – abu pargriūtume.
– Lengvų Tau žingsnių.
– Ačiū.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: