KELIONĖ Į PANARĄ

Žinot, jūs tiesiog turite sau padovanoti tokią dovaną. Sugalvojot, panorėjot – padarykit.
Pastaruoju metu vis labiau pastebiu, kad impulsyvumas tapo lyg prabanga. Ateina mintis į galvą: „O! Būtų smagu nuvažiuoti į kitą Lietuvos galą, pavyzdžiui, aplankyti Nidą žiemą, arba Birštoną ar dar ką nors. Arba paskambinti draugei, su kuria seniai bendravome ir tiesiog pakalbėti. Ir prasideda atsikalbinėjimai. Toks jausmas, kad galvoje, tarsi kabinete, ištaigingame krėsle sėdi racionalus protas, lyg rimtas direktorius – išdidus, viską žinantis, net šiek tiek apsunkęs nuo savo svarbos ir, staiga, į jo kabinetą įbėga kūrybinė mintis – impulsas – „Darom!”. Protas truputį pasimeta, pasimuisto, lyg pykteli, kad jį sutrukdė, o paskui nusiramina ir, net nesivargindamas atsakyti, tingiai pakelia ranką, kilsteli šalia stovinčio patefono adatą ir uždeda ant senos, subraižytos, milijonus kartų grotos plokštelės. Pasigirsta iki skausmo žinoma melodija: „Dabar laiko nėra, gal geriau kitą dieną, ką vyras pasakys, tingiu, draugė bus užsiėmus, kam trukdyti be reikalo, dar pagalvos, kad neturi ką veikti, eik geriau padaryk ką nors svarbaus..“. Klausydama tų žodžių, kūrybinė mintis susmunka, apsiblausia ir išsliūkina iš kabineto, primindama sau, kad neverta siūlytis, juk žinojai, kad neverta.
O juk taip smagu imti ir padaryti. Sustabdyti tą patefoną, pasiūlyti protui pailsėti ir leistis į nuotykį.
Prieš kelias dienas taip ir padariau.
– Labas, ruoškis, atvažiuoju, būsiu už pusvalandžio, – išpyškino paskambinusi draugė.
– Kur? – klausiu aš.
– Važiuosim į Panarą, – atsako ji ir padeda ragelį.
O taip, prisiminiau, jau anksčiau su ja kalbėjomės, kad būtų įdomu ten nuvažiuoti. Panaroje, už Merkinės, yra bendruomenių namai, kuriuose apsistoję nuo įvairių priklausomybių besigydantys vyrai ir kažkoks „stebuklingas“ kunigas, kuriantis kremus, eterinius aliejus ir padedantis žmonėms sunkiais gyvenimo momentais. O ir pati vieta, sakoma, yra labai stiprios energetikos. Taip, viskas smagu, bet… dabar? – pradėjo protas groti savo plokštelę. Visa laimė, kad jau nebeturėjau laiko šioms dainoms ir už mane buvo nuspręsta. Už pusvalandžio jau sėdėjau pas draugę automobilyje ir judėjome Druskininkų kryptimi.
– Tai ko mes ten važiuojame? – klausiu.
– Nežinau. Tiesiog. Ar mums būtina priežastis?
– Aišku, ne. – atsakiau ir pajaučiau palengvėjimą, kad nėra jokių tikslų, užduočių, o tiesiog važiavimas. Tiesiog buvimas. Tiesiog nuotykis.
Su daug kalbos, filosofijų ir juokų, kelionė neprailgo. Nuvažiavome. Mus pasitiko nuostabi žiemos pasaka: bendruomenės namai ir jauki bažnytėle apsupti didelių apsnigtų medžių, lėtai krentančios snaigės, baltomis skaromis apsikloję prakartėlės gyventojai ir užburianti tyla. Jei ne nosį ir pirštų galus stingdantis šaltukas, galima būtų tiesiog stovėti ir grožėtis gamtos ir žmogaus bendra kūryba ištisas valandas. Visgi -20 laipsnių šalčio pasiūlė pajudėti.
– Kur einam? – klausiu.
– Ten, – draugė parodė pirštu link bažnyčios ir mes pajudėjome.
Bažnyčia atrodė lyg didelė jaukių namų svetainė, papuošta kalėdine eglute, o už didelių langų viešpatavo apsnigta miško ramybė. Prisėdom ant gražių medinių suolų, kiekviena tyliai pakalbėjome su šios svetainės šeimininku ir nusprendėme surasti kunigą. Išėjome į lauką, pasivaikščiojome švariai nušluotais takeliais, pasigrožėjome gamta, sutvarkytais kiemais ir, prie vieno namuko durų sutikome vyrą:
– Laba diena! – skardus draugės balsas pažadino tvyrančią ramybę. – Mes ieškome kunigo.
– Sveiki, – atsakė pašnekovas. – Kurio?
Tokiam klausimui mes nebuvome pasiruošę. Pirma, mes nežinojome mūsų ieškomo kunigo pavardės, o antra, nesitikėjome, kad jų čia bus daugiau.
– Na jūsų to.., „stebuklingo“ kunigo, – mano draugė visada randa ką atsakyti.
– „Stebuklingo“… – nusišypsojo mūsų pašnekovas. – Pas mus visi stebuklingi.
Šypsojomės ir mes. Ugnius, kaip vėliau susipažinome su savo pašnekovu, papasakojo, kad kunigo šiuo metu nėra ir galima bandyti ieškoti telefonu. O kol lauksime pakvietė pabūti kartu jų bendroje maldoje.
Grįžome atgal į bažnyčią, atsisėdome į galinį suolą. Draugė paskambino „stebuklingam“ kunigui, deja, susisiekti tąkart nebuvo lemta. Neužilgo į bažnyčią sugūžėjo apie 12 vyrų. Susėdę pirmose eilėse, jie garsiai pasimeldė ir lyg tikri kareiviai vėl organizuotai išgūžėjo. Su drauge likom sėdėti. Buvo stipru. Dar niekada nebuvau mačiusi garsiai besimeldžiančių vyrų grupės. Prabėgo gal ketvirtis valandos, staiga vėl atsidarė durys ir dar kartą visa kuopa greitu tempu sulėkė į bažnyčią ir susėdo suoluose. Dar 10 minučių maldos ir vėl visi išlėkė.
Bažnyčioje likome vienos. Prisigėrusios tenykštės stebuklingos energijos ir laukiančios dar kažkokio stebuklo. Nedrąsiai paklausiau:
– Gal judėsim?
– Tuoj, – atsako ji ir abi jaučiam, kad dar ne laikas. Kažko lyg ir laukiam.
Staiga trečią kartą prasiveria bažnyčios durys ir vėl pasirodo Ugnius:
– Jūs vis dar čia? – klausia jis linksmai.
– Taip, mes vis dar čia.
Ugnius prisėda prie mūsų ir pradeda pasakoti. Apie tai kaip jis jau čia dešimt mėnesių, apie tai kaip matydavo tėvus išgeriančius vyno taurę vakarais, ir, ilgą laiką galvojo, kad pora alaus butelių prieš miegą – nieko tokio. Apie tai, kaip galų gale suprato, kad turi priklausomybę, apie tai kaip atvykęs tik po šešių mėnesių sau pripažino, kad buvimas čia jam padeda. Apie tai, kaip susipažino su Bažnyčia, su kuria anksčiau neturėjo jokių reikalų. Apie tai kaip jam palengvėjo gyvenimas, kai pradėjo atpažinti savo emocijas – pyktį, susierzinimą, nusivylimą. Apie tai, kaip kiti čia atvažiuoja ir dažniausiai neištveria akistatos su Dievo namais ir savimi, ir, nepraėjus kelioms savaitėms, pabėga.
– Ugniau, – nedrąsiai klausiu, – o dar gersit? Na, kultūringai…
– Ne, – atsako jis nustebęs, – o kam? Aš juk dabar ir taip moku atsipalaiduoti, pajuokauti ir pasilinksminti, be alkoholio.
– O kaip dėl praeities? Nekaltinat savęs?
– Praeitį reikia pamiršti, – Ugnius griežtas. – Svarbiausia, ką darau dabar.
Žodžiai iš Ugniaus liejasi laisvai, šiltai, be baimės būti nesuprastam, be pasipuikavimų. Gera būti šalia tokio žmogaus, lengva. O jo žodžiai eina tiesiai į širdį.
Ateina laikas tvarkyti Bažnyčią prieš vakarines mišias ir mes pakylame.
– Dabar jau viską mes čia pamatėme – taria draugė.
– Taip…- pritariu jai. Juk Ugnius ir buvo tas mūsų „stebuklingas“ žmogus, su kuriuo turėjome susitikti.
Grįžtant atgal daug kalbėjomės apie klaidas. Apie tai kaip sunku jas pripažinti, kaip sunku keistis.
Vedos sako, kad vienas iš sąlygotosios sielos trūkumų – jos pasmerktos klysti. Kai mes darome klaidas, gyvenimas mus nori sugražinti į teisingą kelią ir siunčia pamokas. Iš pradžių lengvesnes – kaip mylinti mama pagrūmoja piršteliu, kai nekreipiame dėmesio ir toliau einame klystkeliu, mus jau pabara, kepšteli per užpakaliuką, jei vis dar neklausom, perduoda griežtam, bet mylinčiam tėčiui, kuris jau garsiai bara ir nubaudžia, atimdamas kokį malonumą, ar netgi pasiimdamas diržą. Ir bausmės sunkėja, kol galų gale mes sustojame ir, dažniausiai per skausmą, suvokiame, kad klystame ir turime grįžti į tikrąjį kelią.
O ką daryti, kad nebūtų taip sunku ir skaudu?
Atsakysiu draugės žodžiais, kuriuos ji man pasakė važiuodama atgal:
„Milijoną klaidų padariau, milijoną dar jų padarysiu, tik prašau, Dieve, leisk atpažinti tas klaidas kuo anksčiau, kad jos nebūtų tokios skausmingos.“

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: